Ginčas „rūšiuoti ar ne" iš esmės baigėsi – 90 % gyventojų teigia rūšiuojantys. Kilo naujas konfliktas: tarp žmonių pastangų ir sistemos, kuri juos klaidina, baudžia ir, jų akimis, neatsiperka. Žmonės nori rūšiuoti, bet daro tai klaidingai, nepasitiki rezultatu ir vis dažniau jaučiasi nubausti net teisingai elgdamiesi. Komunikacijos uždavinys persikėlė nuo motyvavimo prie aiškumo ir pasitikėjimo grąžinimo.
Pirmoje dalyje apžvelgiame faktinę situaciją – ką apie rūšiavimą Lietuvoje rodo apklausos ir oficiali statistika. Antroje dalyje pristatome savo tyrimą: ką apie tas pačias temas iš tikrųjų kalba žiniasklaida ir gyventojai viešojoje erdvėje.
Kur šiandien yra Lietuva – apklausų, oficialios statistikos ir sektoriaus duomenų apžvalga.
Ką radome viešojoje erdvėje – naratyvinė tradicinės ir socialinės medijos analizė: kas dominuoja, kur emocijos.
Pagrindiniai viešai skelbti apklausų ir tyrimų rodikliai. Jie atskleidžia paradoksą: dalyvavimas aukštas, bet sistema fragmentuota, o kokybė – žema.
Šaltiniai: „Žaliojo taško" tyrimai, „Norstat"/„Ikea" apklausa, 2026 m. sausio tyrimas.
Rūšiavimo konteineriai skirti pakuotėms – talpykloms, kuriose buvo laikomas produktas (buteliai, dėžutės, plėvelės). Žaislai, indai ar dekoracijos, nors ir iš to paties plastiko ar stiklo, yra kitokios sudėties; patekę į srautą, jie užteršia visą partiją ir ją nuvertina.
Pats konteinerio pavadinimas „plastikas" klaidina. Šaltinis: „Žaliojo taško" tyrimai.
Kiekviena savivaldybė gali pati nustatyti pakuočių rūšiavimo taisykles. Todėl tas pats daiktas viename mieste priimamas, o kitame – ne. Tai kuria realią painiavą ir maitina įsitikinimą, kad „pastangos vis tiek beprasmės".
Šaltinis: „Žaliasis taškas", Aplinkos ministerija.
Dvi susijusios problemos. Pirma – tarša: dėl užterštų ar netinkamų pakuočių netinkamu perdirbti gali tapti visas surinktas kiekis. Antra – ekonomika: pagal gamintojų atsakomybės sistemą pakuotės sutvarkymo kaina jau įskaičiuota į prekės kainą parduotuvėje. Jei pakuotė atsiduria mišrių atliekų konteineryje, namų ūkis už ją sumoka antrą kartą – per komunalinį mokestį.
Šaltiniai: „Žaliasis taškas", VAATC, Klaipėdos savivaldybės duomenys.
Naratyvas (mitas) – pasikartojantis teiginys ar įsitikinimas apie rūšiavimą, cirkuliuojantis viešojoje erdvėje (pvz., „rūšiuoti nėra prasmės, mašina viską sumaišo"). Sekamus naratyvus apibrėžėme iš anksto: sudarėme 15 dažniausių rūšiavimo mitų sąrašą, remdamiesi žinomomis klaidomis bei „Žaliojo taško" tyrimais. Platforma per 13 mėnesių apdorojo 157 000+ publikacijų ir semantine analize (pagal teksto prasmę, ne raktažodžius) priskyrė ~2 600 tekstų šiems naratyvams; viskas, kas neatitiko nė vieno, pateko į „neaprėptą" kategoriją.
Svarbu neskaityti naratyvų kaip reprezentatyvios apklausos. Jie matuoja tai, kas garsiai sakoma ir plinta viešojoje erdvėje – aktyviausią, dažnai emocingiausią visuomenės dalį, ne „vidutinį gyventoją". Todėl didžiausia vertė atsiranda sugretinus du sluoksnius:
Sintezė: kai apklausos rodo aukštą dalyvavimą (90 %), o diskurse vyrauja stipri frustracija (–0,61 dėl „daug dėžių"), tai reiškia, kad problema – ne elgsena, o patirtis ir pasitikėjimas.
Tolesniuose grafikuose naratyvai žymimi trumpiniais. Žemiau – pilna jų reikšmė, sugrupuota pagal temą.
Be apimties skaičių, analizė parodė, kaip žmonės iš tikrųjų kalba – ir kur slypi giliausi įsitikinimai.
Tris įvykius diskurse minima dažniausiai. Du iš jų – baudos ir gaisrai – maitina platų sisteminio nusivylimo srautą (433 įrašai: mažėjančios paslaugos, kylantys mokesčiai, bausmės). Trečiasis, „Žaliasis raštingumas", veikia priešinga kryptimi – tai institucinis, stabiliai teigiamo tono atsakas.
Stulpeliai rodo, kiek tekstų pateko į kiekvieną naratyvą, t. y. kurios temos aptariamos dažniausiai. Skirtumas ryškus: tradicinę mediją domina motyvacijos ir prasmės klausimai, o gyventojus socialiniuose tinkluose – kasdienis nepatogumas.
Pvz., „Mašina sumaišo" turi 435 straipsnius tradicinėje medijoje, bet vos 13 įrašų soc. tinkluose – temos persikelia netolygiai.
Sentimentas – automatinis emocinio tono įvertis nuo −1 (labai neigiamas) iki +1 (labai teigiamas); 0 reiškia neutralų. Vidutinis soc. medijos sentimentas −0,24 – gerokai neigiamesnis nei tradicinės medijos, nes žmonės dalijasi asmenine patirtimi, o ne neutraliai informuoja.
Vienintelis teigiamas naratyvas – „Tik didmiesčiuose" (+0,06), kur dominuoja pranešimai apie infrastruktūros plėtrą regionuose. Geras teigiamos žinutės pamatas.
Šios temos – ne iš 15 apibrėžtų mitų. Jas išskyrė „neaprėpta" kategorija: turinys, semantiškai nesutapęs su nė vienu naratyvu, susitelkė į dvi aiškias gijas. Užfiksuota daugiausia tradicinėje medijoje (668 straipsniai); socialiniuose tinkluose jos kol kas beveik neaptariamos – tai rodo, kad problemą kelia institucijos ir žiniasklaida, dar ne patys gyventojai.
Trys matmenys viename paveiksle: horizontaliai – kiek naratyvas aptariamas, vertikaliai – sentimentas, burbulo dydis – pasiekiama auditorija. Keturi kvadrantai pasako, ką su kiekvienu naratyvu daryti – paaiškinta po žemėlapiu.
Praktiniai sprendimai edukacinėms kampanijoms ir kasdienei komunikacijai – nuo žinutės iki kanalo.
Apklausos parodo, kiek žmonių rūšiuoja. Viešosios erdvės analizė atskleidžia, kokie tie žmonės yra – kaip mąsto, kur susiskaido į grupes ir kas juos labiausiai erzina. Keturi dalykai, kuriuos sužinome apie auditoriją: